Leon Karlos Altomonte, 15 – Philippines

During one of my dad’s events, the 3rd Baguio Music festival, this little kid kept running around the park, he had his toy gun in hand and it looked like he was marching to battle. He kept pointing his toy at people, especially police officers and the elderly. Towards icon_flickrthe end of the event I saw his mom screaming at him from the sides, something along the lines of, “Stop moving around! I don’t want to lose you” (in Filipino, of course). Beside his mom, I noticed two mats and realized, this kid probably lives here or just stays here a lot; then I managed to snap this shot of him as he was holding his eyes open, and to me it looks like he has to keep his eyes open and pay attention to the battle about to begin.

I think the way that kid was pretending to be at war was an exhibit of how the people in the country tend to educate the young today, very backwards when it comes to violence and religion mostly. I think the whole community remains apathetic towards them or just doesn’t really care if it doesn’t affect them.

I think this moment really showed me the reality of growing up, seeing this kid around and wondering if he was homeless or not just hit me, it really showed me that growing up and being an adult is not that fun because I don’t want to grow up and have my kid roaming around a park shooting people.


В той час, коли в мого батька було святкування 3-го музичного фестивалю в місті Багіо, цей малюк бігав по парку з іграшковим пістолетом  в руках, наче маршував у бій. Він наставляв  свою іграшку на людей, особливо поліцейських та старих. Ближче до закінчення свята я побачила, як його мати кричала щось схоже на: «Припини бігати навкруги! Я не хочу, щоб ти загубився» (зрозуміло, філіппінською). За його мамою я побачила два матраци і зрозуміла, що дитина, мабуть, живе тут або знаходиться довгий час; пізніше мені вдалося зробити це фото, коли він розкрив свої очі, та для мене це виглядало, немов він мав тримати очі відкритими і спостерігати,  коли почнеться бій.

Я вважаю, що те, як цей малюк уявляв  себе на війні демонструвало те, як люди в країні схильні виховувати молодь сьогодні, дуже відстало, особливо коли це стосується насилля та релігії.

Мені здається, ця мить вочевидь показала мені  ситуацію з вихованням, спостерігаючи за цією дитиною, гадаючи чи була в неї домівка, чи ні, я була вражена, це дійсно показало мені, що юність та доросле життя не завжди легко, тому що я не хочу, щоб моя дитина росла, тиняючись по парку, стріляючи в людей.
Translated by Nadezhda Molodaya

Në një nga Festivalet e Muzikës Baguio që i organizonte babai im, një vogëlush po sillej nëpër park me armën e tij prej lodre, duke vrapuar sikur të ishte në mes të një fushbeteje. Ai ua drejtonte armën njerëzve rreth e rrotull; posaçërisht policëve dhe më të moshuarve. Diku kah fundi i mbrëmjes e pash nënën e tij duke i bërtitur diçka si “mjaft u solle rrotull! Nuk dua të më humbesh!” (Në gjuhën Filipine, kuptohet). Anësh nënës së tij, vura re të kishte dy mushama, gjë që më bëri të mendoj se ky fëmijë ose jeton këtu, ose sillet shpesh në këtë vend. Dhe pastaj arrita që t’a fotografoj portretin e tij me sy të hapur, që mua m’u duk sikur e kishte patjetër t’i mbajë sytë hapur që të sigurohet se çdo të ndodh në betejën e cila sa s’kishte filluar.

Mendoj se loja e këtij fëmije është një tregues i qartë për atë se si njerëzit këtu i edukojnë të rinjtë sod; shumë mbrapsht, posaçërisht kur jemi te dhuna apo religjioni. Unë mendoj që i gjithë komuniteti këtu është shumë apatik kundrejt kësaj paraqitjeje, apo thjesht nuk iu bën përshtypje sepse nuk iu duket që mund të ketë pasoja edhe te vetë ata.

Më duket se ky moment më tegoi çka do të thotë periudha e rritjes; pamja e këtij fëmije që sillej vërdallë më goditi duke menduar nëse ishte i pastrehë apo jo; vërtetë që më bëri me dije se të rritesh dhe të jesh një i rritur nuk është shumë zbavitëse; apo të shoh fëmijën tim vërdallë nëpër park duke vrarë njerëz.


Во время одного из мероприятий моего отца, 3-го музыкального фестиваля города Багио, этот маленький ребенок без остановки бегал по парку с игрушечным ружьем в руках и это выглядело, словно он шел на битву. Он направлял свою игрушку на людей, особенно полицейских и пожилых. В конце мероприятия я увидел его мать кричащей на него неподалеку, что-то вроде “Хватит бегать! Я не хочу тебя потерять” (на филиппинском, конечно). Рядом с его матерью я заметил два матраса и понял, что, вероятно, этот малыш живет здесь или просто долго здесь находится. Тогда я и сделал этот снимок с ним, когда он держал глаза открытыми, и для меня это выглядит так, словно он должен держать глаза открытыми и сосредоточиться на битве, которая вот-вот начнется.

Я думаю, то, как этот малыш делал вид, будто воюет, выразило принятый сейчас в стране способ воспитания молодежи, особенно отсталый в вопросах жестокости и религии. Я думаю, все общество остается равнодушным к ним или же их просто не слишком заботит, как это влияет на детей.

Я думаю, этот случай действительно показал мне реальность взросления. Наблюдение за этим малышом и размышления, был ли он бездомным или нет, задели меня, это на само деле показало мне, что взросление и взрослость – это не так уж и весело, потому что я не хочу вырасти и видеть своего ребенка бродящим по парку и стреляющим в людей.
Translated by Iana Sinitsyna

Durante uno de los eventos de mi padre, el tercer festival de música Baguio, un chico pequeño no paraba de correr alrededor del parque, tenia su pistola de juguete en la mano y parecía como si estuviera marchando a batallar. No paraba de apuntar su juguete a la gente, especialmente a los oficiales de la policía y a los ancianos. Ya acabándose el evento vi a su mamá gritándole desde un costado, algo similar a, “Para de moverte por todo lado! No quiero perderte” (en Filipino, claro). Al lado de su mamá, noté dos colchonetas y me dí cuenta que este chico probablemente vive acá o tan solo se queda acá mucho; después pude tomar esta foto de el mientras sostenía abiertos sus ojos, y para mi parece que tiene que mantener sus ojos abiertos y poner atención a la batalla que va a empezar.

Creo que la manera en la que el niño estaba pretendiendo estar en guerra fue una exhibición de como la gente en el país tiende a educar a los jóvenes hoy en día, de manera muy atrasada  cuando se trate de violencia y religión principalmente.

Creo que este momento en verdad me mostró la realidad de crecer, viendo a este niño por acá y preguntándome si el era o no era un indigente me impacto, en verdad me mostró que crecer y ser un adulto no es tan divertido porque yo no quiero crecer y tener a mi hijo rondando alrededor de un parque disparándole a las personas.
Translated by Sergio Eduardo Leal 


Pendant l’un des évènements de mon père, notamment, le 3ieme Festival Musical de Baguio, ce petit enfant n’a cessé de courir dans tous le Parking, il tenait son fusil en jouet dans la main et avait l’ais d’une personne qui partait au combat il n’a pas arrêté de fixer son jouait sur les gens, surtout sur les policiers et les personnes âgés. vers la fin de l’évènement, je perçus sa maman qui était au cotés le gronder en disant quelque chose avais l’aire de signifier  “arrête de te balader ainsi  je ne veux pas te perdre” En dehors de sa maman, j’ai remarqué la présence de deux  nattes, surement sois ce gamin habits ici ou alors y passe trop de temps; puis j’ai tout de même  pu prendre une photo de lui pendant  qu’il était encore éveillé, et pour moi, c’était comme si ‘il devait rester éveillé et prêter attention au combat qui était sur le point de commencer.

Je pense que la scène théâtrale de combat qu’affichait ce gamin était une exhibition de la manière dont les personne de ce pays éduquent les Jeunes d’aujourd’hui, une méthode très alcaïque, sur tous l’lorsqu’il s’agit de la violence et la religion. Je pense que soit la communauté dans son ensemble est restée apathique envers ses jeunes ou alors ne souci pas de cela tant que ‘ils ne sont pas touchés

Je pense que ce moment m’a vraiment révélé la réalité de la croissance, voyant ce gamin s’aventurer, je me demandais si ‘il était sans abri ou nous nous somme croisés par hasard. cela m’a vraiment montré que grandir et devenir adulte n’est pas aussi facile que sa, étant donné que je ne désire pas grandir et voir mes enfants se balader dans les Parking en tirants sur les gens.
Translated by Ako Agbor

第三届碧瑶音乐节是我爸爸的一次活动。这个小朋友一直在公园到处跑,手里握着玩具枪,就像他在朝战场行进。他总是把枪对着别人,特别是警察和老人。活动快结束时,我看见他妈妈从边上对他喊,好像是:“别乱跑了!我不想把你弄丢了!(当然是用菲律宾语)”我发现他妈妈身边有两块垫子,我想这孩子很可能住在这里,或者经常留在这里。然后成功拍了他的照片,他睁着眼睛。就像他非要睁大眼睛,注视着即将开始的战役。

我觉得那孩子装作打仗的样子反映了现在国民教育孩子的趋势,特别是涉及到暴力和宗教的时候。我觉得整个社区都不关心他们,或者不关心社区对他们有没有影响。

我觉得这个瞬间告诉了我成长的真实,看到这个孩子跑来跑去,我突然怀疑他是否无家可归。真的感到长大,成为大人并不好玩,因为不想长大后让我的孩子在公园到处跑,拿枪指着人。

Translated by Yilei Yuan


Durante um dos eventos do meu pai, o terceiro festival Baguio Music, esse pequeno garoto ficava correndo ao redor do parque, com sua arma de brinquedo na mão e parecia estar marchando para a batalha. Ele ficava apontando seu brinquedo para as pessoas, especialmente policiais e os idosos. Ao final do evento eu vi sua mãe gritando com ele de um canto, algo ao longo das linhas de “Pare de se mover por aí! Eu não quero perder você ” (em Filipino, é claro). Ao lado de sua mãe, eu notei duas esteiras e percebi que esse garoto provavelmente vive aqui ou apenas fica muito aqui; em seguida, eu consegui tirar essa foto dele enquanto ele estava segurando os olhos abertos, e me parece que ele tem que manter os olhos abertos e prestar atenção a uma batalha prestes a começar.

Acho que a maneira que o garoto estava fingindo estar em guerra foi uma exposição de como as pessoas no país tendem a educar os jovens de hoje, muito antiquadamente quando se trata de violência e religião, principalmente. Eu acho que toda a comunidade permanece apática em relação a eles ou simplesmente não se importa enquanto não os afetar.

Eu acho que este momento realmente mostrou-me a realidade de crescer. Ver esse garoto às voltas e me perguntar se ele era sem-teto ou não simplesmente me atingiu. Isso realmente me mostrou que crescer e ser um adulto não é tão divertido porque eu não quero que, quando eu crescer, meu filho fique transitanto por um parque enquanto atira nas pessoas.
Translated by Cesar Manfroi

Per vieną mano tėčio surengtų švenčių – trečiąjį Bagijo miesto Muzikos festivalį – šis mažas berniukas vis zujo po parką, rankoje laikydamas žaislinį pistoletą. Atrodė, tarsi žygiuotų į mūšį. Jis vis nukreipdavo pistoletą į žmones, ypač į policininkus ir senelius. Baigiantis renginiui išgirdau jo mamos šūksnių nuotrupas, kažką panašaus į: „Nelakstyk kaip akis išdegęs! Nenoriu tavęs pamesti!“ (žinoma, ji šaukė filipinietiškai). Greta jo mamos pastebėjau du paklotus ir supratau, kad šis vaikas čia gyvena, arba bent jau praleidžia daug laiko. Tuomet man pavyko jį nufotografuoti – štai taip plačiai atmerktomis akimis. Man pasirodė, kad toks budrus jis privalo būti dėl artėjančio mūšio.

Manau, kad šis įsivaizduojamas vaiko karas puikiai parodo, kokias žinias šioje šalyje suaugusieji kiša vaikams į galvas. Supratimas apie smurtą ir religiją vis dar labai atsilikęs. Manau, kad visa bendruomenė žvelgia į šiuos dalykus pernelyg abejingai – arba, kol tai neliečia jų pačių, nekreipia į tai dėmesio.

Ši akimirka parodė man, ką iš tikrųjų reiškia augti. Matydamas šį berniuką ir svarstydamas, ar jis benamis, supratau, kad užaugti ir tapti suaugusiu nėra taip jau smagu, nes nenoriu užaugęs matyti, kaip mano vaikas laksto po parką šaudydamas į žmones.
Translated by Greta Kontenytė


Током једног од догађаја које организује мој отац, 3. Музичког фестивала у Багију, ово мало дете је трчкарало по парку.  Имао је пушку играчку у руци и изгледао је као да маршира у бој. Стално је уперавао пушку у људе, посебно у полицајце и старије. Пред крај манифестације, чуо сам његову маму како виче на њега, нешто попут, „Престани да се врзмаш наоколо! Не желим да се изгубиш!“ (На филипинском, наравно.) Поред његове маме, приметио сам две простирке и схватио да то дете вероватно ту живи или проводи доста времена; онда сам успео да га фотографишем док је држао очи широм отворене, а мени је изгледало као да држи очи отворене и обраћа пажњу на битку која ће управо почети.

Мислим да начин на који се ово дете претварало да је у рату је приказ онога како људи у држави имају тенденцију да образују младе данас, углавном веома назадно када је у питању насиље и религија. Мислим да цела заједница остаје равнодушна према њима или једноставно не мари заиста за оно што њих не дотиче.

Такође мислим да ми је овај тренутак заиста приказао стварност одрастања, видевши ово дете и питајући се да ли је бескућник или не, то ме је заиста погодило, то ми је заиста показало да одрастање и бити одрасла особа није тако забавно. Ја не желим да одрастем и да имам дете које се смуца наоколо по парку и пуца у људе.
Translated by Jasna Rodic

Tokom jednog od događaja koje organizuje moj otac, 3. Muzičkog festivala u Bagiju, ovo malo dete je trčkaralo po parku.  Imao je pušku igračku u ruci i izgledao je kao da maršira u boj. Stalno je uperavao pušku u ljude, posebno u policajce i starije. Pred kraj manifestacije, čuo sam njegovu mamu kako viče na njega, nešto poput, „Prestani da se vrzmaš naokolo! Ne želim da se izgubiš!“ (Na filipinskom, naravno.) Pored njegove mame, primetio sam dve prostirke i shvatio da to dete verovatno tu živi ili provodi dosta vremena; onda sam uspeo da ga fotografišem dok je držao oči širom otvorene, a meni je izgledalo kao da drži oči otvorene i obraća pažnju na bitku koja će upravo početi.

Mislim da način na koji se ovo dete pretvaralo da je u ratu je prikaz onoga kako ljudi u državi imaju tendenciju da obrazuju mlade danas, uglavnom veoma nazadno kada je u pitanju nasilje i religija. Mislim da cela zajednica ostaje ravnodušna prema njima ili jednostavno ne mari zaista za ono što njih ne dotiče.

Takođe mislim da mi je ovaj trenutak zaista prikazao stvarnost odrastanja, videvši ovo dete i pitajući se da li je beskućnik ili ne, to me je zaista pogodilo, to mi je zaista pokazalo da odrastanje i biti odrasla osoba nije tako zabavno. Ja ne želim da odrastem i da imam dete koje se smuca naokolo po parku i puca u ljude.
Translated by Jasna Rodic


Dalam satu acara bagi ayah saya iaitu perayaan muzik Baguio yang ke-3, kanak-kanak kecil ini asyik berlari di sekitar taman, bersama dengan pistol mainan di tangannya dan dia kelihatan seperti sedang berarak ke peperangan. Kanak-kanak tersebut asyik menunjukkan pistolnya pada orang, terutamanya kepada polis dan juga warga tua. Pada penghujung acara, saya ternampak ibunya menjerit kepada kanak-kanak itu dan berkata: “Henti berlari! Saya tidak mahu kehilangan awak” (dalam Bahasa Filipina). Selain itu, saya juga perasan dua tikar yang terdapat di situ. Oleh itu, saya sedar bahawa terdapat kemungkinan kanak-kanak tersebut tinggal di situ. Lepas itu, saya berpeluang tangkap gambar ini di mana kanak-kanak itu memegang matanya dengan terbuka, bagi saya ia kelihatan seperti dia harus memastikan matanya terbuka dan memberi perhatian kepada peperangan yang bakal dimulakan.

Saya berasa cara kanak-kanak itu menyamar seperti berada dalam peperangan merupakan cara masyarakat mengajar anak-anak mereka hari ini, sangat mundur terutamanya dalam isu keganasan dan agama. Saya rasa masyarakat Filipina mempunyai sikap tidak peduli sekiranya sesuatu perkara tidak menjejaskan mereka.

Saat ini menyedarkan saya tentang hakikat menjadi dewasa Semasa melihat kanak-kanak tersebut dan tidak pasti sama ada dia mempunyai tempat tinggal atau tidak menyedihkan saya. Perkara ini menyedarkan saya bahawa menjadi dewasa bukanla seronok. Hal ini kerana saya tidak mahu menjadi dewasa dan mempunyai anak yang merayau-rayau di sekitar taman sambil menembak orang.

ليون كارلوس ألتومونتى، 15- الفلبين
أثناء حفلة من حفلات والدي، مهرجان باجيو الثالث للموسيقى، ظل هذا الطفل الصغير يركض بلعبته التى كانت على شكل مسدس في الحديقة، وبدا وكأنه كان ذاهبا إلى المعركة. ظل يصوب مسدسه نحو الحضور، خاصة ضباط الشرطة وكبار السن. و فى نهاية الحفلة رأيت أمه تصرخ فى وجهه رأيت والدته تصرخ في وجهه، قالت شيئا على غرغ ” توقف عن الحركة!لا أريد ان أفقدك “( قالتها بالفلبينية بالطبع). بجانب والدته، لاحظت سجادتين، وأدركت أنّ هذا الطفل ربما يعيش هنا أو يبقى هنا كثيرا. ثم تمكنت من التقاط هذه اللقطة له, حيث كان يحاول فتح عينيه، و بدا بالنسبة لي أنه يحاول الحفاظ على عينيه مفتوحتين و التركيز على المعركة التى ستبدأ.
وأعتقد أن الطريقة التي تم كان يدعي بها الطفل أنه فى حرب كانت دليلا على كيفية تنشئة الناس لأولادهم في البلاد اليوم، حيث الابتعاد عندما يتعلق الأمر بالعنف والدين في الغالب. و أعتقد أن المجتمع كله أصبح لا يبالى بهذا ما دام بعيدا عنهم.
أعتقد أن هذه اللحظة قد أظهرت لي حقا واقع النشأة فى هذا البلد، رؤية هذا الطفل حولى و التساؤل عما اذا كان بلا مأوى أو أنه لم يصطدم بى فقط، قد أظهر لي حقا أن التقدم فى السن ليس متعة لأنني لا أريد أن يكبر ويتجول طفلي حول حديقة حيث يطلق النار على الناس.

Translated by Tasneen Farahat